Berg VOSTOK 1-asis bandymas Lietuvoje
Okey...Po kelių nuogąstavimų, kad mūsų draugai iš Portugalijos pabandys žaisti pietietiškąja mañana korta su pristatymais, pagaliau Lietuvoje turime 10 naujų FAT BIKE dviračių. Pirmąjį test-drive'ą suorganizavome sekmadienį, spalio 4-ą dieną. Oras taip pat, galime sakyti, buvo užsakytas iš tos pačios Portugalijos ir, kaip ir patys dviračiai, pačiu laiku.
Pirmiesiems dviračių testams lokalizavomės Baltojoje Vokėje. Išsikrovėme iš milžiniškų dėžių dviračius ir pradėjome juos konstruoti. O konstruoti nelabai buvo ką, nes dviračiai jau atkeliavo beveik surinkti gamykloje, tad mums liko tik sureguliuoti bėgius ir stabdžius. Komplektacija - nepavadintumėme jos sportinio lygio, tačiau paties dviračio tipo filosofija neįpareigoja dviratininko lėkti hiperpavara. Padangos ir ratai. Komponentai, kurie į akis krenta iškart. Tai masyvios, plačios, Innova 4 colių pločio padangos sumontuotos ant 26 colių aliuminių ratlankių. Dar apie padangas. Jų raštas sumodeliuotas taip, jog atrodytų, kad per padangą lipa vorai, o tai, be abejo, dviratį "palengvina" 5 kilogramais. Kas kūrė dizainą šiom padangom, tikriausiai, turėjo puikų humoro jausmą. Mums tai tikrai patiko, tačiau pastebėjome juos ne iškart. Tiesiog, nice touch. Ateityje pasversime ir patį dviratį, nes specifikacijose tai nedeklaruota.
Mes dviračius mėgstame, jais važinėjame, tačiau ne sportiniu režimu. Turistavimui ir ilgų distancijų kelionėms mes pasirinkome, kaip transporto priemonę, dviratį (pasigyrimui: Bernas-Vilnius).
Įsivaizduokite tipinio turistinio dviračio padangą. Tai, maždaug, 1,5 colio pločio, klasikinė dviračio padanga. Kai atsisėdi važiuoti FAT-BIKE'u, kurio padanga storesnė daugiau negu dukart, atrodo, jog važiuoji kažkuo, bet tikrai ne dviračiu. Na, toks įspūdis susidaro iš hibridinio/cross country dviračio savininko perspektyvos. MTB dviratininkai turėų priprasti lengviau. Taigi, pats važiavimas. Kaip ir sakiau, kad neišeina iškart suvokti, jog važiuoji dviračiu. Greičiau, motociklu. Jaučiasi, jog dviratis itin stabilus, manau, kad pasimokius galima išmokti tiesiog stovėti vietoje, balansuojant dviratį su kūnu. Taip tik manau, nesiūlau to bandyti.
Dangas išbandėme įvairias, nuo žvyro ("tarkos") iki miško šabakštyno, kur jokio kelio nebuvo išvis. Dviračiui problemų juos pervažiuoti nebuvo, tačiau dviratinankams ir dviratininkėms neplanuoti nusidilginti pernelyg smagu nebuvo. Fotografės paprašyti, jog sustotų, įklimptų į šlapias samanas, išsitrauktų iš kuprinės tą didelį Nikoną, atleiskit, bet neišdrįsau. Tiesiog...Na tai buvo džiunglės, tačiau fat bike'ai pervažiavo be didesnių problemų. Nudžiugau, jog su jais tai padaryti įmanoma, nors abejonių buvo. Dabar apie žvyrą ir purvą. Jeigu važiuojant turistinių ar net kalnų dviračiu, po ratais pakliūnantys nelygumai jaučiasi ir "kerta per rankas", tai su fat bike'ais, nieko. Važiuoju zefyru. Tiesa, pastebėjome, jog didesniam komfortui išgauti, galėjome į padangas slėgio pripūsti kiek mažiau. Smagiausia, be abejo, pervažiuoti per nedideles balas ir purvą. Tiesiog taip yra. Nes kiekviename mūsų vis dar gyvena vaikas, o jis dar labiau džiaugiasi, kai jo dviračio padangos ant smėlio palieka voro pavidalo įspaudas.
